Tik niekam nesakyk online dating

01-Dec-2017 10:37 by 4 Comments

Tik niekam nesakyk online dating

Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Aš tai neigiau, nes iš tikro jokių laikraščių iš nieko ir nesu gavęs ir nesu perdavęs, todėl prašiau akistatos su Bliukyte. Neturėjau išeities, mačiau, kad netenku jėgų ir sąmonės, todėl, kai kartą buvau iškviestas tardymui ir vėl iš manęs buvo reikalaujama prisipažinti, aš apšmeižiau save, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir veiksmus, kurie ir tapo mano kaltinimo medžiaga. Teismo posėdyje aš ėmiau įrodinėti nepagrįstumą, dirbtinumą ir falsifikaciją visų kaltinimo faktų, kurie buvo išgauti per pasityčiojimus ir ilgalaikius mušimus. Taip suskaičiuodavo šimtą „lazdų“ – kiek paskirta prokuroro. Blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti (gal kokias penkias–septynias valandas), o paryčiais atvesdavo į kamerą. balandžio ir birželio mėnesiais aš nuo nacionalistinio pogrindžio perdaviau jai po vieną antitarybinių laikraščių „Žalias Velnias“ paketą. [Abezė] Šis pirmasis kalinimo laikotarpis man, jaunam žmogui, buvo gyvenimo mokykla. Grįžtant kažkodėl kilo mintis: „Kai grįšime į Lietuvą, reikia atkurti Mūrinę Lietuvą“.

Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Ignas neišlaikęs sušuko: – Uždarykite tą gavarilką! Pakilkite išniekinti, Subjauroti, apluošinti, Su aimanomis ir klyksmais, Su maldomis ir su keiksmais, Su budelių girta gauja, Kuri žibintų žaroje Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko. Bet tyli kapinynų tamsios kalvos, Nekyla niekas iš drėgnos duobės. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms atgimimo problemoms. Aš turiu būti paleistas, nes esu iki kaulų smegenų tarybiniai nusiteikęs. Balandžio mėnesį padaviau pareiškimą Chruščiovui, kad pritaikę 2/3 perkeltų į Altajaus naujas žemes. Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Jono atlaidai Kavarske – šešiolika kilometrų nuo namų. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Kai aš dar parvažiuodavau iš seminarijos namo, pirmiausia eidavau pasižiūrėti į svirną ir į tvartą. Gėdinga Tėvynės išdaviko pravardė – tai sunkus ir nepelnytas kaltinimas, nes aš niekada nepadariau jokio nusikaltimo prieš savo valstybę. Parašas Alfonsas Svarinskas Tų pačių metų balandžio 17 dieną parašiau pareiškimą Chruščiovui. Pas Dievulį Šaulys, Jokūbauskis, Januševičius, Sabaliauskas, Dogelis, Penkauskas, Vaitkus, Čėsnys ir daugybė kitų. Man atrodo, kad Lietuvoje dėl Tavęs netinkamas klimatas. Jei jie sutiks su mano nuomone, tai aš Tau parašysiu daug smulkiau. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje). Aš šokti nemėgau, man labiau patiko dvasiniai dalykai. Man tie du pusbroliai imponavo – norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo – kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Vykdavome arkliais, kartais dviem (namuose turėjome du, kartais tris arklius). Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti. Jame prašiau po bausmės, atliktos Abezės lageryje, perkelti mane į Altajų. Prieš važiuodamas galėtum aplankyti prie Maskvos gyvenantį Teofilių Kaišiadoriškį. Būti servus Domini, tiesa, yra ne tik garbingas dalykas, bet ir labai atsakingas. Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Operavo profesorius Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Tėvukas jam juokaudamas sakė: – Nesuprantu, kas pas jus per valdžia – darmai nupjovė koją, darmai žemę atėmė. 1936 metais prie vieškelio į Ukmergę buvo pastatytas 20 metrų gelžbetoninis kryžius. Vėliau, dirbdamas Kavarske, aš norėjau jo atminimui vieną gatvę pavadinti jo vardu, bet vietos valdžia tam nepritarė. Dabar Vidiškiuose tos mokyklos jau nėra – liūdna, bet ji parduota ir nugriauta. 1938 metais mokyklą aplankė Danijos švietimo reikalų ministras ir stebėjosi, kad Lietuvoje tokios geros gimnazijos. Čeponis, Petras Našlėnas ir aš tuos lapelius spausdindavome Kaune. Narai buvo labai žemai, todėl stambesni kaliniai negalėdavo palįsti, pavyzdžiui, kartu su mumis buvęs kun. Guldavai ant vieno palto skverno, o kitu užsiklodavai. Jis kalbėdavo nesikarščiuodamas, klausimus užduodavo labai taiklius. Jam galima būdavo nieko neatsakyti, bet aš bijojau, kad kai ims kankinti, galiu neišlaikyti, todėl bandžiau kaip nors gudrumu išsisukti. Kad jų nesigirdėtų, kabinete už sienos grodavo armonika, o kalėjimo kieme visą naktį burgzdavo įjungti sunkvežimių varikliai. Po to pradėjo kumščiais mušti per galvą, akis, į veidą. Susitikimas buvo trumpas – netrukus Martavičių iškvietė, – matyt, laukė kita auka. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Nesuvokdamas net to, ko reikalaujama, ir savo įsitikinimais bei pažiūromis būdamas tarybinis pilietis, aš kategoriškai atsisakiau pasirašyti.1947 m. Važiavo palei upelį prie krūmų, norėjo juos nupjauti, užsikabino ratai ir nuvirto. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Pranciškus Kalibatas su parapijiečiais 1915 metais Kavarsko bažnyčią atstatė. Bažnyčia buvo atstatyta be bokštų, bet 1927 metais atstatė ir bokštą (su trim varpais), o 1931-aisiais – didįjį altorių. Prezidentas tada neva aiškinęs: kad mane pašiepė, tai pašiepė, bet kad pašiepė mano žmoną – kas ją gins? Nors mūsų kaimo vaikų, lankančių Ukmergės gimnaziją, skaičius kasmet didėjo, mano brolis ir sesuo mokėsi Vidiškiuose – ten jau veikė progimnazija (atėjus bolševikams, buvo padaryta dešimties klasių mokykla). Visi mokykloje avėjo šliurėmis, su batais niekas nevaikščiojo. Pirmadienio rytą mokiniai jį rasdavo šviežiai išblizgintą. Mokydamiesi seminarijoje mes su Jonu Čeponiu gyvenome pas pranciškonus. Vilniaus kalėjimas švaresnis – visai kita kalėjimo įranga. Kad nereikėtų stovėti, naktį kaliniai lįsdavo pagulėti po narais. Palindęs po narais jau negalėdavai pakeisti pozos, nes nebuvo vietos apsiversti – gulėdavome aukštielninki. Šis neva norėdavo užsirūkyti, tada Todesas jį sudrausdavo, esą nevalia rūkyti kabinete, o tuo pat metu man pasiūlydavo rūkyti. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Bet tie atstatydami kojas atstumdavo, kad arčiau neprieičiau. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Tame raštelyje buvo parašyta: „Aš, Svarinskas Alfonsas, Vaclovo, atsisakau tarybiniams tardymo organams duoti bet kokius parodymus apie nacionalistinį pogrindį“. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Kad nebūtų šalta miegoti, atnešdavo šiltus patalus iš gryčios. Jis turėjo atskirą kambarį ir jame – vieną knygoms skirtą spintą. Senelis Pranas mokėjo tris kalbas – lietuvių, lenkų ir rusų. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuomenės karininkas – majoras Ignas Morkūnas. Mama kartais pasižodžiuodavo – juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė ir vakare po darbų atsiklaupdavo ir kalbėdavo poterius. Dievas padarė kažkokią klaidą – brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Mokėsi toje pat mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas. Juos išrašydavo Bažnyčia, ir bolševikai Lietuvoje tokius metrikus pripažino. Po devynerių metų ji atvyko į pasimatymą ir atvežė Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Vivos plango. Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia Ir dega vakarų žara,– Ir vėl krūtinėj gėla maudžia, Širdy pagieža ir aitra. Šiltu krauju širdis pasruvo Ir prievartai paklusti neišmoko: Mortuos voco! Duok, Dieve, kad idealizmo ragų mes nepamestumėm iki galo. Galima apie jas daug kalbėti, rašyti, bet be sunkių pastangų, valios jėgų, niekad jų neįgyti. Išmokau šioje akademijoje įvertinti duonos kąsnį, išmokau su neturinčiu jos ja dalintis pusiau.

Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Jis tarnavo kaip bažnytinio komiteto narys ir organizuodavo pamaldas. Laikui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Kai atėjo bolševikai, gimę 1927 metais kliūva: blogai – gali paimti į kariuomenę. Vidiškiuose buvo ką tik miręs klebonas Antanas Ivaška (gimęs 1883 metais; įšventintas į kunigus 1907 metais; Vidiškiuose kunigavo 1925–1941). Šaukiu aš jus visus iš kapinynų Iš pakelės duobių ir griovių, Iš molio, dumblo ir smėlynų Ir iš visų mirties vietovių. Mielasis Jonai, Prieš porą dienų gavau Tavo ilgą laišką. Kiekvieną dieną reikia save taip auklėti, kad šios dorybės įeitų į mūsų kraują. Reik manyti, kad ši svarbioji gyvenimo mokykla nenueis veltui.

Galvojau: neduok, Dieve, ten atliks kratas ir įpainios Vytautą. Kai klausė, iš ko gavau lapelius, sakiau, kad atnešė trys ginkluoti vyrai, partizanai, aš juos paėmiau ir perdaviau į Vidiškius. Jiems duodavo siuntinius, kad galėtų maistu pasidalyti su kameros kaliniais ir įgytų jų pasitikėjimą. Tardymų metu daugiausia mušė bananais ir kumščiais. O kai nuvesdavo pas patį KGB viršininką pulkininką Rudiko, šis mane mušdavo sėdėdamas fotelyje. Kasdieninis mušimas, karceris, badas, buvimas be miego ir poilsio privedė mane prie tokios būklės, kad negalėjau vaikščioti ir pradėjau prarasti sąmonę.

Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Kai pirmą kartą grįžau iš lagerio 1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Ten gyveno Janušaičio giminaitis gimnazistas Vytautas Plioplys, su kuriuo bendradarbiavom. KGB kamerose kartu su mumis būdavo ir užverbuotų, šnipų, kurie mus kalbindavo. Tardymas buvo tik mušimas – išsivesdavo, apdaužydavo ir grąžindavo į kamerą. Vieną žydą ypač gerai prisimenu – tardytoją KGB majorą D. Dešimt metų pakanka, – taip jis man ir davė tada ramybę. Byloje esančiuose tardymo protokoluose apie kankinimus neradau nė žodžio... Per tardymus mane mušė daugiausia operatyvininkas Zacharov. Bijodavau prarasti savikontrolę, kad kažko neprišnekėčiau. Kai po bemiegės dienos, būdavo, veda koridoriumi į tardymą ar po jo atgal į kamerą, girdi tik komandas: – Šag na lievo! Tą vakarą aš buvau mirtinai sumuštas ir įmestas į šaltą ir drėgną karcerį. Sumaišiau duris, nes per vienas buvo įlipama, per kitas – išlipama.

Mokytojas Edvardas Kukuoška buvo Vidiškių mokyklos direktorius. Jai niekas neužkliūdavo – ar rašysi vidury sąsiuvinio, pradžioje ar gale. Ji reikalavo rašyti tvarkingai, iš eilės kiekviename puslapyje. Mokytoja Danauskaitė nurodė, kaip rašyti, ir niekas nesugalvojo daryti kitaip. Svarbi informacija pasiekdavo mokyklą, o mokiniai buvo imlūs žinioms ir politikai. Tai buvo dideli pinigai – hektaras žemės tiek kainuodavo. Dar savo vaikystės laikais girdėdavau rusiškai keikiantis. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą. Gimnazijos kapelionu buvo kunigas Juozas Danauskas. Deltuvoje mokykla buvo sena, gal trys mediniai pastatai. Labiausiai laukdavau rudens, kada prasidės mokslo metai. Bet jie nesugebėjo nustatyti, kad aš pats buvau partizanas. Bijojau, kad kas iš mano kaimo žmonių nepasakytų, kaip iš tiesų yra. Ten man jį teko sutikti, kai aplankydavau kanauninką grįžęs po antrojo arešto. Tardytojas protokolus formulavo savaip, ko pasekoje vieno protokolo negalėjau pasirašyti. Man pareiškus savo pastabas dėl bylos eigos, buvo paaiškinta, kad galutinai galėsiu išsiaiškinti Karo Tribunole. TSRS Valstybės Saugumo Ministrą tarpininkauti įnešant mano skundą į „Ypatingąjį Teismą“ ir mano bylą pavesti nagrinėti Karo tribunolui man dalyvaujant. Generolas atsistojo: – Vyresnysis leitenante, niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu! Bet aš turėjau baltą chalatą, todėl ir daugiau laisvės – su chalatu neišvarydavo. Jis kalbėdavo apie okupaciją: sakė nieko nežinojęs apie tai, kad Lietuva okupuojama. Po to sakė: – Visą gyvenimą atidaviau pravoslavijai, o prieš mirtį tėvas Piotr nenori ateiti ir išklausyti mano išpažinties, – ir paprašė pakviesti katalikų kunigą. Prelatas sakė, kad profesorius atliko išpažintį gražia lotynų kalba, po to sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą. Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Jeigu neprisipažinsi, mes turime priemonių, kurios tau padės prisipažinti. Po mano vizito į Kuriją valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius Pušiniui pristatė mane kaip naują kunigą. Stankevičius savo atsiminimuose rašė: „Tai buvo komunistas, kuris davatkišku fanatizmu buvo numatęs Lietuvoje sunaikinti religiją. Kanauninkas Stankevičius paragino: – Susirask kleboną, kuris tave priimtų dirbti. ANTANAITIS Vincas BELOZARAS Petras BLADŽIŪNAS Jonas BUROKAS Feliksas ČERŠKUS Napalys DRŪLIA Boleslovas JAKUBONIS Petras JARMALAVIČIUS Vaclovas JUNDULAS Benas KAUŠPĖDAS Zigmundas KILINSKAS Stasys LIMANTAS Medardas LIUTKEVIČIUS Kazys LIUTKUS Antanas MARKEVIČIUS Leonas METELIONTS Anatolijus NARKUS Juozas NUMGAUDIS Juozas PARSKAVDAS Pranas PETRULIS Kazys PILIPONIS Vaclovas PIVARIŪNAS Alfonsas PUPELIS Jonas RAZMĖNAS Jonas RILYS Aleksandras SABALIAUSKAS Albinas SIDORAS Dominas SIDARAVIČIUS Pranas STANČIKAS Antanas STOKĖ Jonas STUNŽĖNAS Steponas ŠČIUKA Mečislav TAMULAITIS Bernardas-Jonas TOMĖNAS Jonas TRINKŪNAS Aleksandras VENGRAITIS Bronislovas VITKEVIČIUS Povilas VTORNICKAS (Bainauskas) Jonas ŽALDOKAS Julijonas ŽIČIUS PranasŠ-BB Nr.

Mokyklos patalpas kūreno krosnimis, žiemą būdavo šaltoka. Mokykloje paprastai buvo du mokytojai – vyras ir moteris. Ji peržiūrėjo mūsų sąsiuvinius, kuriuos buvo surinkusi pirmoji mokytoja, atnešė juos perplėštus per pusę ir išmetė. Tada mokykloje buvo gyva tokia tema, ir vaikai ją aptarinėdavo. Jis jaunas išvyko į Ameriką ir kartkartėmis grįždavo į Lietuvą. Vidiškius greit pasiekdavo žinia, kad apsilankys Pranciškus Kalibatas. Sutikdavo jį su orkestru, ir atvykęs jis palikdavo orkestrui 500 litų. Paskyrus baudą, antrą kartą tą dieną nusikeikus bauda nebuvo skiriama. Ta vyresnė – Felicija Barkauskaitė – vėliau studijavo mediciną. Kai paaugome, nupirko dviračius – tai važiuodavome dviračiais. Ypač mes, vidiškiečiai, dažnai su lyduokėnais nesusikalbėdavom. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Stasys Baltrušis, Lietuvos savanoris (jo sūnus Kaune yra žinomas profeso - rius Romualdas Baltrušis). Tai į mokyklą nuo namų mums buvo dvylika kilometrų. Minėjau, kad neturėjome pasų ir kad tada bolševikai kaip asmens dokumentą pripažino bažnytinius metrikus (Lietuvos Respublikoje pasus pradėjo išduoti gal nuo 1920-ųjų). Byloje esančiame tardymo protokole rašoma, kad tardoma ji sakiusi, jog pažįstu partizanus Šarūną, Buteikį ir Žvirblį, ir kad esu jai davęs antitarybinių lapelių. Jei ką dariau su partizanais, tai tik vykdydamas savo – „Didžiosios kovos“ 5-ojo bataliono – vado Stiklo nurodymus. Byloje nurodoma, kad į Kauną atvykau pirkti ginklų Šarūno pavedimu. Matyt, sukurptos pagal jų turimą operatyvinę medžiagą siekiant parodyti mano ryšius su partizanais ir taip apkaltinti. Vėliau jis aplankydavo kanauninką Petrą Raudą Svėdasuose. Čia, kaip ir pradiniame tardyme, akistatos su savo liudininke negavau. Vagonų langelius užkaldavo, bet pro grotų plyšius galėdavai šį tą matyti. Vidurvasarį Juodišių išsikvietė KGB: – Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti. Ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Šiaip nebuvo leidžiama lankyti kalinių iš kito korpuso. „Kaptiorkos“ vedėjas buvo lietuvis – pulkininkas-leitenantas Mykolas Jašinskas. Tada profesorius gal trim dienom užsidarė savy ir su niekuo nekalbėjo. Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu. Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Bet [mūsų tarnyboje] yra tvarka, kad kiekvienas areštuotasis pats turi prisipažinti savo padarytus nusikaltimus. Pateikiau vyskupo Pranciškaus Ramanausko rašytą raštelį: „Mano žiniomis kunigas Alfonsas Svarinskas nėra nubaustas jokiomis bažnytinėmis bausmėmis“. Tuo laiku Religinių kultų įgaliotiniu buvo aršus kagiebistas B. Nors jau buvo jaučiamas tam tikras atlydys – net jo žodžiuose galėdavai išgirsti lietuvybės gaideles. Ji gyveno Kaune ir buvo Prisikėlimo bažnyčios parapijietė. Per Sekmines daug mūsų – grįžusių politinių kalinių, tarp jų nemažai kunigų – ėjome procesijoje Vilniaus Kalvarijose. O tada, 1956 metais, po kiek laiko vėl apsilankiau Kauno kurijoje. Kulautuvoje pradėjau darbuotis 1956 metų rugpjūčio pabaigoje. PASTABA: LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija 20, 20 ir 20 posėdžiuose pripažino LAISVĖS KOVŲ DALYVIŲ statusą (po mirties) aukščiau išvardytiems nužudytiesiems Rainiuose.

Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje Pirmoji okupacija Vokiečių okupacija Ukmergės mokytojų seminarijoje Kunigų seminarijoje Kovos už Laisvę keliai ir kalinimai Pas partizanus Pirmasis areštas Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos Tardymai: pradžia Kauno KGB kalėjimo kameroje Kauno kalėjimo realijos Tardytojai Tardymai: kankinimas „Troikos“ teismas Apskundus nuosprendį Pirmasis įkalinimas Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę Pirmąsyk Intoje Gyvenimas Abezės lageryje Ligoninė Generolas Jonas Juodišius Profesorius Levas Karsavinas Kunigas Kazimieras Vaičionis Kunigystės šventimai Kunigystė Abezėje Vėl Inta Šimkūnų šeima Grįžus į Lietuvą Pirmoji parapija: Kulautuva Antroji parapija: Betygala Antrasis areštas Už ką suėmė antrą kartą Vilniaus KGB rūmuose Tardymai KGB „liudytojai“. Jis eidavo dirbti pats kaip darbininkas – nenorėjo, kad kas sugadintų kuliamąją mašiną. Kai veždavome prekes, koklius ar vykdavome į malūną, pakeliui būdavo pastotė – vieši namai, kur galima buvo sustoti, pastatyti arklį, vežimą. Vieną kartą pagavo net 16 kilogramų lydį, kurį ant pečių užsidėjo ir šis siekė žemę. O po pietų pagautą žuvį veždavo dažniausiai žydams, ir jie labai gerai mokėjo, tarp kitko daugiau nei už lašinius (gal 2 litus už kilogramą). Pirmuosius septynerius kalinimo metus negavau nė vieno. Kai grįžau iš lagerio, sesuo gyveno kaime, dirbo laiškininke. Norėdamas būti jiems naudingas prašiau, kad ten perkeltų. 1955 metų gal vasarą buvau paleistas iš lagerio ir perkeltas į Intą. Tiesa, kai paleido iš zonos, mus išvežė į šienapjūtės darbus. Jame buvo didelis kambarys, kuriame sekmadieniais laikydavau šv. Jis eidavo į kitus lagpunktus lydimas dviejų šunų ir sargybinių. Kadangi gydė ir laisvuosius, juo pasitikėjo ir nekrėsdavo. Laidojo keturi kunigai – tarp jų Edvardas Simaška ir Albinas Krūvelis. Visais keliais, visom kryptim Su prievartos juoda mirtim Jūs žengiat nuožmūs ir pikti, Likimo bausmei pasmerkti. Karūnos niekšų daliai, O dulkėse karaliai, Ir tribunoluos išdidžiai Teisiuosius smerkia žmogžudžiai. Pakalnėj žiežirbos sumirgo, Praskrido raitelis ant žirgo, – Ir dalgis sutemoj sužvango. Žioruoja plačios aikštės, Liepsnoja kaitrūs laužai. Suplūdo pilkos minios Jums garbę atiduoti, Valdovai! Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių Minia vergų ir paleistuvių Naktovidžio naktiniam tango. O iš rasotų rūsių (Ir mes, ir mes ten būsim) per naktį juodą, nykią Pablūdęs kažkas klykia, Kažkas likimą keikia, Kažkam numirti reikia. Jonai, iš gausių laiškų mes žinome, kad mūsų Tėvynė nebepanaši į tą, už kurią mes aukojomės ir apie kokią svajojome. Žiūrėdami į praeitį, mes matome daug šviesių pavyzdžių, prieš kuriuos lenkiame galvą. Žiūrėdami į pavyzdingus savo pirmtakus, mes ryžtamės drauge su jais keliaut sunkiu gyvenimo keliu, neatsiliekant nuo jų nei per žingsnį. Mergaitė deklamuodama taip jausmingai perdavė mintį, kad net svetimieji pajuto. Su savo programa jos lankėsi pas lensonorius ir kareiviukus.

  1. superchannel22 online dating 26-Jul-2017 04:03

    Sometimes ago I went public with a rather unusual and humiliating experience in Thailand in regard to female sex tourism.

  2. double your dating faq 03-Jun-2017 01:49

    Well design criteria and drilling programme details are no longer required by the OGA.